Pasvajojimai

Apie tobulumą gyventi netobulam

Kasdienybė slegia. Ji išdžiovina žmogaus dvasią (jei tokia tik yra). Paverčia ją sena apipelijusia razina močiutės virtuviniame stalčiuje. Argi ne taip? Žmonių susikurtos taisyklės ir gilus tikėjimas, kad jų visi turi laikytis tiesiog varo iš proto. Tik būdamas visiškai tamsiu ir šaltu gali primesti savo normas kitam ir norėti, kad aplinkiniai jų laikytųsi.Dar baisiau, kai alini save visu tuo susikurtu šlamštu ir išdidžiai tiki, kad esi tobulas.O tai visada plito, plinta ir plis kaip koks virusas, ypač tada, kai priklausai grupei, nesvarbu ar tai šeima, ar draugai, bendradarbiai, kinologai, anoreksikai…

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, ne..neteisingai pavartotas žodis. Žinau! Kaip nuostabu yra būti netobulu, skirtingu, kartais netgi naiviu ir kvailu. Bet tame supratime ir slypi išmintis, kurios pamatai dar tik vos vos įžiūrimi mano kieme.

Kaip smagu yra skaniai pilnu balsu kvatoti sėdint mediniame bažnyčios suole, išgirdus kunigo pamokslą.O davatkos į tave laido ugnines vienišų ir nelaimingų akių strėles.Bet juk tikėjimas turi būti laimė ir džiaugsmas. Nesvarbu, kuo betikėtum. Arba..skirtingomis spalvomis nusilakuoti visus kojų nagus ir eiti į pliažą. Vartyti žurnalą nuo pabaigos. Nes pabaiga visada įdomesnė. Nuo jos prasideda kita pradžia. O dar šauniau nusistatyti žadintuvą ne ryto, bet vakaro laikui. Tiesiog, kad užmirštum atsikelti. Arba iš viso neiti miegoti ir svajoti atmerktomis akimis, kol ims raibuliuoti neoninės gyvatėlės. Nors tau rytoj anksti į darbą…

Tiesiog nepakartojama pietums vietoj sriubos valgyti ledus su šokoladu ir sausainiais. Dar nuostabiau tais sausainiais pasidalinti su greta prisėdusiu žaviu nepažįstamuoju. Arba.. šokti vidury nakties pagrindinėje miesto gatvėje. Nors muzika visai neskamba. Meluoju! Ji skamba..tereikia užmerkti akis ir paliesti krūtinę išsipūtusią ir virpančią iš jaudulio.

Pasaulis pilnas tiek daug pasakiškų dalykų. Tiesiog reikia išlaisvint savo mintis, svajones, leisti joms lietis per kraštus. Patikėti akimirka ir džiaugtis ja. Juk tik tada, Žmogau, gyveni. Gyveni tą akimirką. Ne vakar, ne po dviejų valandų,po savaitės ar metų. Dabar… Ir nesvarbu, kad kiti tave laiko kvailu naivuoliu, skraidančiu padebesiais, klausiančiu neprotingų klausimų dešimt ar dvidešimt kartų per dieną. Visiškai nesvarbu. Sulig kiekviena diena semi iš gyvenimo visas jo spalvas saujomis. Ir vis labiau jo nesupranti, nes esi netobulas.

Tobulybė ir slypi paslaptyje. Kurios niekas neišaiškins. O ir nereikia…Tiesiog gyvenk.

Jūsų, T.

Reklama

2 mintys apie “Apie tobulumą gyventi netobulam

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s