Pasvajojimai

Gyvenimas yra keistas

Gyvenimas yra keistas žaislas, nulipdytas iš įvairių spalvų kvapnaus plastelino. Žalio, kaip žolė vasaros pavakary, kurioje įsisūpusios dūzgia kamanės, žalio – kaip mano akys, kupinos vilties. Kartais švytinčios, nes širdis nepasako, kas bus toliau.  Kartais prisisėmusios ašarų, kaip tame ąsoty su vandeniu, pastatytame prieangėj. Kad tik kas neužkliūdytų eidamas koja ir neišpiltų. O tada vanduo pasilies ant medinių seno ąžuolo grindų. Jos ilgainiui įgaus aitrų drėgmės kvapą, kuris niekada niekada nebeišeis iš prieangio.

Raudono, kaip prisirpusi braškė birželį. Ji tokia kvapni, kad net pirštų galiukai užsiriečia. Raudono, kaip pirmąkart bučiuotos lūpos. Tokios šiltos, saldžios ir…tobulos. Raudono, kaip smulkios sniegenos pilvelis, tupinčios ant apšerkšnijusios obels šakos sausį. Sužvarbusios, bet laimingos, nes ji  – laisva skristi šaltyje.

Mėlynos, kaip pavasario dangus, kaip tavo akys… Mėlynos, kaip rugiagėlė pievoje ir ant jos nutūpusio drugio taškas sparnelyje. Drugys nuskris ir mirs… O rugiagėlė žydės kol vasara praeis ir ateis ruduo…

Geltona. Kaip taksi kažkur Niujorke. Riedantis gatve tarp milžiniškų dangoraižių, praleidžiantis pro savo stiklus milijonus žmonių atspindžių. Skubančių, nesustojančių ir…nežiūrinčių į akis. O juk jas taip nesunku pakelt… Kad pažvelgtum į kito sielą. Ir pažintum gyvenimą… Geltona – kaip kario milteliai Indijos turguje. Saulėtos, skurdžios ir kartu turtingos. Dvasingos ir garuojančios žemės kvapais.

Pilkai balkšva. Kaip rūkas virš ežero ankstyvą rugpjūčio rytmetį, kai merki į gaivų vandenį basas kojas. Ir priglundi prie medinio liepto tam, kad įkvėptum ryto drėgmės. Giliai kvėpuoji tyloje, užmiršdamas, kad esi vienas… Keltis nebenori, rodos amžinai ten gulėtum, o drėgmė smelktųsi į tavo kūną. Pilkai balkšva – kaip sena vilnonė prosenelės skara, kuri ir po daugybės metų šildo. Nemainytum jos į nieką kitą pasaulyje.

Juoda. Kaip  į tave įkyriai žiūrintis katinas viduryje gatvės. Arba gervuogės vasaros pabaigoj. Saldžios ir kvapnios, o suraižytos rankos nereiškia nieko, nes tų uogų saulėtą popietę tu nori labiau už viską. Juoda, kaip skambantis fortepijonas salės kampe. Nuo melodijos spaudžia gerklę, kad negali ištarti nei  žodžio. Kažkur jau girdėjai ją. Galbūt tai gyvenimo melodija…

Gyvenimas yra keistas. Kad tai suprastum, privalai sustot sekundei…

T.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s