Pasvajojimai

Sekmadienio melancholija

Žmogui reikia kartais pasijaust truputi, tik labai truputi vienišam ir šiek tiek liūdnam, kad jis nusilipdytų svajonę iš pamestų mozaikos dalių ar nusinertų ją iš žalių lininių siūlų. Šiandieną mano svajonėj telpa vyšnių uogiene kvepiančios lūpos, žiogas besiganantis ant smilgos pievoje, pailgas debesis išpiešęs vakarinėj saulėj tašką, žalioje valtyje sėdintis žvejys, basos pėdos ant įkaitusio pajūrio akmens, gitaros skambesys už mūrinių miesto sienų, žmogus, kuris eidamas šypsojos… Viskas, kas paprasta ir šiek tiek liūdna. Arba nuo ko norisi truputi verkt. Ne todėl, kad blogai jauties, bet todėl, kad turi minty peizažą. Ir dėl to esi laimingas. Nori tą peizažą nupiešt popieriuj – bet nemoki. Nori išdainuot –  pritrūksta natų. Arba pasekt sakmę – čia tau pritrūksta žodžių. Tad pasilieki tai savyje, nes ir pats gerai nesuvoki, kas tai… Ir žinai, kad esi velniškai užkietėjęs melancholikas, kuris visada tokiu liks…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s