Kelionių skoniai · Pasvajojimai

Skonio potyrių dienoraštis. Pirmoji dalis: Roma

Kaip Jūs apibūdintumėt kelionę, kas tai yra? Ir koks konkretus apibrėžimas galėtų ją apibūdinti?

Štai ką randu Vikipedijoje:

Kelionė (nuo žodžio kelias) – geografinės vietos pakeitimas, fiziškai judant iš vienos vieto(vė)s į kitą. Keliaujama įvairiais būdais; tam gali būti naudojamos transporto priemonės.

Nuobodokas apibrėžimas, ką? Na, pasigilinus, kelionių dar yra keletas rūšių ir formų. Bet vistiek nuobodokas. Žmogus keliauninkas visai kitaip jį įsivaizduoja ir kitaip aprašo. Bet pavadinimas tai tik kaip knygos viršelis, kurią atvertęs gali rast milijonus neatrastų stebuklų.

Kas man yra kelionė ir iš ko ji susideda? Visiškai nemoksliškai apibrėšiu:

Kelionė – tai akių džiaugsmas, kvapas, skonis, garsas, lytėjimas, šiluma ir šaltis. O maistas yra neatsiejamas dalykas keliaujant. Todėl ir noriu pasakot apie jį. Nes per jį taip pat pažįstamos šalys, miestai, kultūros ir atskiri žmonės. Ir tai nuostabu!

Niekada anksčiau nerašiau apie savo kulinarinius patyrimus svečiose šalyse. Na jų nebuvo tiek daug, bet pakankamai nemažai, kad galėčiau pasidalint su kitais. Gal kažkam tai bus naudinga, gal kam įdomu, o ir prisiminti man pačiai visai ne pro šal. Tad šįkart pristatau Jums Romą, kurioje lankiausi praeitą savaitę.

Kokia ta Roma? Nuostabi, amžina, turtinga. Bent vienąkart gyvenime, manau, kiekvienas, mylintis grožį, turėtų ją aplankyt. Neradau nei vienos vietos šiam mieste, kuri man nepatiktų – antikiniai griuvėsiai, žali parkai su kabančiais apelsinais medžiuose, gražuolės bažnyčios ir aikštės, fontanai, charizmatiški, šilti ir prajuokinantys žmonės. Ir puikus maistas. Paprastas, kokybiškas ir gardus. Jokių didelių mandrybių ir imantrybiu. Ir tas nuostabu!

WP_20140205_024

WP_20140205_043

Tad kviečiu pakeliaut po Romą  – skanią ir kvapnią Italijos sostinę.

Pirmąją kelionės dieną pietų užsukome į vienoje pagrindinių Romos gatvių esančią užkandinę-restoranėlį – Antica Hostaria del Corso. Sunku mums neapsisprendėliams lietuviams buvo išsirinkt iš gana gausaus jų asortimento,puikiausiai išdėlioto šaldytuvo vitrinoje, prie kurios sukiojosi smagūs pardavėjai-padavėjai vyrukai. Ilgai svarstę griebėm po Panini, o prie jo užsisakėm Cafe latte- būtų gėda jos neišgert pirmąją dieną Italijoje.

WP_20140205_05520140205141252

WP_20140205_0572014020517130920140205171654

Ir visai neprašovėm. Kava kvapni ir pieniškai gardi. O panini buvo maloniai apskrudęs ir šiltas – su vytintu kumpiu, romano slotomis, gražgarste (kiek galėjau išnarstyt jį), kvapniu pomidoru, minkšta mocarela, įspaustais į traškios itališkos duonos riekeles,pagardintas rozmarinais ir raudonėliais. Aplinkui -klegantys, pietų užsukę aplinkinių įstaigų darbuotojai ir keletas turistų, tokių kaip ir mes -tik dar labiau kėlė nuotaiką. Papietavę žygiavome toliau savo tolimesnių Romos ieškojimų ir atradimų kryptimi. O kad geriau sektųsi ieškot, vienoje iš šimtų besišypsančių Gelateria čiupom po ledą, tiksliau po porą šaukštų skirtingų skonių. Italijoj jie tikrai skanesni ir nieko čia nepridėsi. Maniškiai šokoladiniai lazdyno riešutų ir pana cotta išgaravo lyg rūkas virš pievos vasaros rytą. Mister G., kuris,beje, nėra saldumynų fanas  – savuosius Limoncelo ir vanilės taip pat skaniai laižė.

WP_20140205_064Prasibasčius puse dienos buvo tiesiog nepakartojama porai valandų ištiesti ir pailsinti kojas viešbutyje. Na, o 20 val kaip tikri italai keliavome vakarienės į vieną nusižiūrėtą ir iterneto komentatorių  išgirtą restoranėlį Mama’ Ristorante Bistrot, esantį netoli Vatikano. Tikrai verta dėmesio vietelė. Interjeras, sakyčiau panašesnis į skandinavišką –  dominuoja šviesus medis, nemažai baltos spalvos, ant didžiulės rašymo lentos surašyti dienos pasiūlymai, kurių nerasi popieriniame meniu variante. Na ir patiekalai tokie sakyčiau labiau “modern italian“ – jaučiamas aiškus noras tradicinei itališkai virtuvei suteikti naujų spalvų. Na, aišku buvo ir tradicinių patiekalų bei užkandžių. O mes išsirinkom :

Užkandžiui“Suppli alla romania“. Tai riebaluose kepti, sakyčiau, džiuvėsėliuose apvolioti ryžių ritinukai, forma primenantys Kijevo kotletukus. Esu girdėjus, kad įdarui dažniausiai naudojami nuo rizoto likę ryžiai. Tai tradicinis romietiškas užkandis. Gana sotus.

WP_20140205_075

Prieš atnešant juos, virtuvė lankytojus vaišino miniatiūrinėmis užkandinėmis minkštos tešlos picutėmis su natūraliu pomidorų padažu ir sūriu.

WP_20140205_073

Na, o paskui skanavome makaronus. Mano pasirinkimas mane tikrai pradžiugino – tai buvo makaronai su skrudinta šonine, špinatais, migdolais ir kreminiu padažu su šafranu. Skonis niekad neragautas ir vertas dėmesio.

WP_20140205_078

Mister G. išsirinko labiau tradicinį variantą (juk jis vyras:). Tai buvo firminiai restorano makaronai – Mama’ Pasta– su keptais vyšniniais pomidorais, vytintu kumpiu ir kietuoju sūriu.

WP_20140205_076

Prie maisto tikrai derėjo padavėjo pasiūlytas baltas Pecorino vynas, savo kažkuriuo poskoniu (nesu vyno žinovė, tad tiksliai nepasakysiu koks apibrėžimas čia labiausiai tiktų) priminė garsųjį Pecorino sūrį. Vakarienei dedu pliusą.

Antroji diena taip pat buvo kupina puikių atradimų, gana šiltos vasario saulės. Lankėmės Vatikano muziejuje, Šv. Petro bazilikoje, Vatikane. Gėrėm Cafe Latte, valgėm ledus (tiksliau aš valgiau:) Jie buvo netgi gardesni už vakarykščius – rikotos-pistacijų ir jogurto su šviežiomis mėlynėmis. Italijoj nevalgyti ledų, kad ir pietums, būtų neatleistina nuodėmė.

WP_20140206_006

Vakarienės tądien keliavome į Romos gyventojų ir lankytojų pamėgtą restoranais ir užeigomis garsėjantį Trastevere rajoną, esanti netoli Vatikano, šalia Tibro upės. Jei jau būsit Romoj ir norėsit tikro itališko maisto – ten būtina užsukt. Tai teigia ir patys romiečiai ir ne kartą buvę Romoje keliautojai. Užeigų pasirinkimas tikrai didžiulis, vienos labiau pritaikytos turistams, kitos – šeimos restoraniukai su nedideliu patiekalų pasirinkimu ir atsakingu požiūriu į maistą. Dauguma atsidaro anksčiausiai 19:00 val, taip, kad anksčiau užėję, galit nustebinti šeimininkus. Tą vakarą karaliavo tikra, pečiuje kepta pica, su natūraliu pomidorų padažu, mocarela, šviežiais bazilikais. Kita – taip pat su pomidorais ir itališka dešra. Ingredientų nedaug – tad neįmanoma pasimesti skonių makalynėje. Picos padas plonytis ir traškus – gali sukirst didžiulę picą ir vistiek jausies lengvas, nes ji ore skraido:)

Į viešbutį grįžom pėstute,grožėdamiesi naktinėmis miesto šviesomis. Atostogos…

Trečioji diena buvo skirta Romos centrui. Nuėjom ir vėl kokį 20 km. Diena buvo nepakartojama. Tikras pavasaris, maloni saulė, margi žmonės. Per pietus užsukome į prie Piazza Venezia esantį Bar Brasile. Pliusą dedu už lokalizaciją. Ideali vieta norint pasėdėti šurmuliuojančioje kavinėje, atvirais langais bei durimis ir pasigrožėti Piaza Venezia bei Vittorio Emanuele paminklu.

WP_20140207_020

Maistas nebuvo kažkoks įspūdingas, na, bet nieko įspūdingo mes ir neužsisakėm. Vaizdas ir apie spagečius dainuojantis rubuiliukas padavėjas atpirko viską.

Aš buvau nusiteikusi saldėsiui ir išsirinkau  kepinuką,kurio pavadinimo tiksliai nepamenu, tiksliau užsirašiau jį ne tokį, kokį padavėjas man suriko. Bet tai buvo, sakyčiau, sviestinės sluoksniuotos, gal net varškinės tešlos kepinys su tradicinio itališko vanilinio Crema Pasticcera įdaru ir gervuogėmis. Patiektas su grietinėle ir gervuogių sirupu. Labai saldus 🙂

WP_20140207_01620140207153615

Mister G. prie alaus labai tiko Pizza – savotiškas picos suvožtinis, paskrudintas panini keptuvėje, viduje su saliami, sūriu, svogūnėliais ir grybukais. Kvepėjo gardžiai.

WP_20140207_018

Po to klajojom mieste toliau, grožėjomes panorama, sėdėjome saulėtame parke ir džiaugėmės bėgančia diena.

Vakarieniauti vėl keliavome i Trastevere. Iš gausybės pizzeria – ristorante, pizzeria, osteria, taverna ir t.t. išsirinkom languotomis staltiesėmis, medinėmis sienomis ir itališkomis gėrybėmis kvepiantį ir charizmatišką padavėją Luigi turintį Pizzeria Ristorante.

WP_20140207_022

Kadangi buvo penktadienio vakaras, o lauke smagiai nulijo, tai restoraniukas kimšte prisikimšo žmonių. Sienos pūtės nuo juoko ir klegesio, o raudonas vynas taurėje vertė dar labiau šypsotis.

Tą vakarą buvome pasiruošę išragauti įvairių itališkų sūrių ir mėsos. Užmojai buvo tikrai nepamatuoti tokiems valgytojams kaip mes. Rinkinys buvo tikrai Didelis, kurį įveikus nebūtų nei minties apie pagrindinį patiekalą .Tad teko save stabdyt. Prie įvairių kietųjų ir minkštųjų sūrių buvo patiekta skysto medaus, graikinių riešutų. Na o kitoje “kelmo“ pusėje- vietoj lėkštės užkandžiai buvo patiekti ant medinio padėklo – puikavos tradicinės itališkos vytintos dešros su įvairiais prieskoniais, kumpis, taip pat orkaitėje keptos mėsos gabaliukai. Man visgi labiausiai patiko sūriai. Prie užkandžių buvo patiekta itališkos duonos, o virtuvė vaišino užkandininiais picos paplotėlias, pašlakstytais alyvuogių aliejumi, pabarstytais druska ir rozmarinais. Paprasta ir nepaprastai skanu.

WP_20140207_024

Pagrindiniam patiekalui išsirikau lazaniją – juk turėjau jos paragaut tikros. Bet.. man ji pasirodė visiškai neverta dėmesio, Lietuvoj tikrai esu ragavus skanesnės. Na, guodžiau save, kad lazanijos ne čia valgyt reikėjo eit. Mano G. valgė jautienos suktinukus pomidorų padaže su… bulviu koše:) Tik košė, kitaip nei pas mus, buvo paruošta su kvapniu kietuoju sūriu. Mister G. neprašovė ir vėl.

WP_20140207_025

Džiaugėmės paskutiniu savo vakaru mieste.

Ketvirtoji ir paskutinioji diena Romoje buvo vainikuota itališkais pietumis. Lietus ir alkis nuvijo mus į pirmą pasitaikiusį restoraniuką, esantį netoli centrinės Termini stoties. Ir nuvijo mus teisingai. Pietūs buvo tikrai itališkai pavykę.

Čia ragavom bruschetos su pomidorais – toks paprastas, natūralus ir nepakartojamai skanus itališkos duonos skrebutis su smulkintais kvapniais pomidorais ir prieskoniais.

WP_20140208_008

Taip pat mėgavomis tradicine romietiška pica su pomidorrais, mocarela, alyvuogėmis ir ančiuviais.

WP_20140208_011

Bei bucatini makaronais su pekorino, trintų pomidorų ir kumpio padažu.

WP_20140208_010

Vėliau dar spėjom pasigrožėti nuostabia šeštadienio popiete senajame mieste, paklausyt grojančių žmonių, pažiūrėt žemyn į murziną Tibro upę. Ir kilt namo. Atostogos buvo judrios, gražios, skanios. Ko daugiau ir tereikia.

WP_20140205_063

Jūsų, T.

Reklama

1 mintis apie “Skonio potyrių dienoraštis. Pirmoji dalis: Roma

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s