Sekmadienio rytas išaušo, apsukus laiką, drėgnas, pilkas, prisirpęs lietaus. Paskutinės spalio dienos saule džiuginti nebesikėsina. Sako – pakaks žemėj šviesos – lapkritį priimkim. Dar šaltesnį, žvarbesnį, pilkesnį, nelabai svetingą. Tikiuos tas lietus, šiandien danguj prisirpęs, per daug  neįsižais ir neužmigdys mūsų liūdesio ir melancholijos patale. Labai tikiuos. Melancholijos reikia , bet ne kasdien. Veju ją šiandien su lengvo piktumo šluota lauk. Pyktis – kartais gerai. Kartais tikrai mums į naudą. Jis verčia spirtis į priekį, kapstytis, plaukti, lėkti, gyvenimą kurti. Saikingą pyktį turiu omeny – tokį, kuris kitų žmonių nežeidžia, tokį, kuris būna tvarus ir lyg prisuktas mažas varikliukas kelia rankas ir kojas, budina sąmonę, neleidžia pasiduot.

Visokios emocijos – žmogaus duotybė, turtas. Jos leidžia mums išlikti žmogiškiems ir netobuliems. Tokia mūsų esmė, manau. Jų įvairovė, kaip sakė mano sesė, neleidžia mums tapti vieno jausmo robotais, kurie ilgainiui sugestų, nustotų veikę. Ir meilė mums reikalinga, ir džiugesys, ir pavydas, ir skausmas, ir viltis, svajingumas, dėkingumas. Sąrašas ilgas, nesibaigiantis, vis naujo jausmo prieskonių kasdien savy randame. Tai mūsų unikalumas, mūsų prasmė. Neatsisakykim jokio jausmo. Mokėkim juos pažint, analizuot ir susigyvent su kiekvienu, kaip su artimu draugu.

Įsipilkim dabar puodelį kvapios arbatos. Pajuskim šilumą sklindačią. Išsikepkim šokoladinės moliūgų duonos, dalinkimės ja, ragaukim ir jauskim bendrumą, jaukumą, ramybę.

Tome.