Pasvajojimai · Tekstai · Įžanga

Ruduo mumyse gyvena.

Pina Ruduo garbanom raudonus plaukus. Saulės šypsnys danguj prapuolęs. Ašara šaltesnė skruostu rieda. Krištolinė, skaidri. Pirštų galus nuo šalčio ir drėgmės truputi maudžia. Vėjas taršo paskutinį alyvos lapą. Nukrito, nebeliko. Beržo viršūnė dar laikos iškėlus galvą geltoną. Tuoj lapkritis atsiautęs, vėju ir lietum apsiavęs, nuplėš beržo karūną paskutinę.

Baloj dangus vaidenas, lietaus lašai joje vaiduoklį vaiko.Neišvaiko. Dangus baloj, ant žemės, čia pas mus. O mes vis akis aukštyn keliam, ieškom jo aukštybėj, nematom jo šitoj vaiduokliškoj vandens gelmėj. Bet jis čia, taip arti, po kojom.

Ruduo vėlyvas, vėjus pasibalnojęs, per dienas, per mūsų gyvenimus joja. Apsisiautęs lengvo liūdesio skraiste, kardu mojuoja. Žmonės nerimastingi gatvėm lekia, į šiltus namus nuo raitelio bėga, slepias. Tik tvirtai duris užtrenkę, lengviau atsidūsta, židinį užkuria, po kaldrom ir skraistėm vilnonėm slepias. Arbatos puodely, mylimo glėby ramybės ieško. Ruduo mumyse gyvena. Jis visada ten gyvens.

img_0432

Tome.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s